Apie užstrigimo jausmą terapijoje ir paprastą vaistą nuo jo

Tie, kas lankėsi ar lankosi ilgalaikėje terapijoje, tikrai pažįsta tą „užstrigimo“ jausmą. Tarsi niekas nejuda — nei pirmyn, nei atgal. Lyg ir negerėja, lyg ir neblogėja. Tingisi ateiti, o gal net visai nesinori. Kalbam apie tuos pačius dalykus, ir atrodo, kad kaip paukščiai sukame ratus aplink tą patį laivą. Ir tada kyla mintis: gal tai ženklas, kad metas keisti terapeutą?

Užstrigimas, mano akimis, nėra apie išsisėmimą. Jis labiau primena akimirką, kai stovėdamas lekiančiame lėktuve su parašiutu kuprinėje žiūri į atviras duris. Instruktorius rodo „liuksą“ — šok. Bet tu stovi ir nei pirmyn, nei atgal. Terapeutas nėra tas instruktorius ir neišstums iš to lėktuvo. Tik tu gali nuspręsti, kada esi pasiruošęs ir kiek tau reikia laiko.

Terapijoje turime tokį posakį: kai labiausiai nesinori ateiti — tada ateiti reikia labiausiai. O apie ką labiausiai nesinori kalbėti — apie tai svarbiausia ir kalbėti. Tad ir užstrigimas nėra blogas ženklas. Jis rodo, kad stovime prie svarbaus slenksčio.

O koks gi tas „paprastas“ vaistas? Tas pats, kaip ir visa terapija — įgarsinti. Pasakyti: užstrigau, tingiu, nesuprantu, bijau, nesąmonė. Pasakyti, kad terapeutas erzina, kad kyla noras jį pakeisti, kad trūksta įžvalgos, kad per daug kalba. Visa tai yra terapijos medžiaga, ne problema.

Pastebiu kartais įvairiose grupėse diskusiją – gal jau laikas keisti terapeutą? Tarsi tai būtų paprasta — atsisveikinti ir pradėti iš naujo. Ir tarsi anonimas internete galėtų žinoti geriau nei tie, kurie apie tave žino daugiausiai - tu ir tavo terapeutas. Bet tikrasis klausimas paprastesnis: kodėl apie tai nepaklausi savo terapeuto? Ar nepasitiki? Ar santykis sutrūkinėjęs? Ar baisu išdrįsti tai pasakyti?

Tai, ką nešiojamės su savimi visur, ateina ir į psichoterapiją — taip pat ir į santykį su terapeutu. Tik čia, kitaip nei kituose santykiuose, terapeutas domisi viskuo. Jį domina ir tai, kuo jis tave erzina, ko tau reikia, ir kiek jis gali ar negali to duoti.

Kartais, vos praskleidus tą „nelegalią“ užstrigimo temą, paaiškėja, kad norisi dalykų, kurių terapija duoti negali — bet gali kažkas kitas ir užstrigimas gelbėjo nuo atsisveikinimo skausmo.

Kartais užtenka tik pasakyti garsiai, ir atsiranda daugiau saugumo tyrinėti toliau. O kartais tampa aišku, kokią tvorą (ar net sieną) buvai pasistatęs tarp savęs ir terapeuto, kaip ji ėmė trukdyti santykiui ir kaip tai atkartoja tavo sunkumus kituose ryšiuose. Būtent tuomet atsiranda proga išmokti tos sienos nebebestatyti.

Nuotrauka asociacinė - atidarytos kalėjimo, kuris nebe kalėjimas, durys.