Prisirišimo stilius. Ką jis daro ir kaip keičiasi?

Prisirišimo stilius nėra kategorija, kur nuo vieno šokteli į kitą po sėkmingo gydymo. Tai labiau kaip gerai išasfaltuota autostrada – patogi, gerai valomas kelias, informacija keliauja dideliu greičiu. Toks kelias buvo nutiestas tuo metu, kai biudžete dauguma pinigų buvo skirta būtent tam – daug darbuotojų, mažai kliūčių. Ir tai užtruko laiko. Dėl vienos klaidos ar skaudaus išsiskyrimo nebūtinai susiformuos nesaugus prisirišimas.

Tai ir gera ir bloga žinia. Tas kelias visada ir liks. Bet – suaugus galima statytis naują. Knygoje „Attached“ rašoma, kad daugmaž 4 metų buvimo saugiame santykyje prireikia, kad prisirišimo stilius taptų saugesniu. Reikia nuobodaus, stabilaus, pasikartojančio, ilgalaikio saugumo. Reikia daug kartų patirti, kad susipykus santykis nesugriūna, netampa smurtiniu.

Ir labai didele dalimi, būtent saugaus ryšio patirtis – pasikartojanti, kassavaitinė – ilgalaikėje terapijoje yra keičiantis mechanizmas. Dėl to toks svarbus terapinis ryšys. Paprastai terapeutas tampa svarbiu žmogumi, kuris šiame ryšyje išlaiko ribas, klausosi visų jausmų. O taip pat – neišpildo visų lūkesčių, nepatenkina visų norų, nepalaiko kiekvieno sprendimo, nedaro nuolaidų, pamato daugiau nei norisi kam nors parodyti – priima visą už tai kylantį pyktį. Ir vis tiek lieka. Ir padeda vis aiškiau save pamatyti, suprasti, išreikšti.

O viena svarbi tiesa terapijoje - ką nešiesi per gyvenimą, ateina ir į terapijos santykį. Tas galioja ir atvirkščiai - ką pradedi nešiotis į terapiją, pamažu ateina ir š kitus santykius.

Jei nori pamažu jaustis saugiau, kviečiu į ilgalaikę grupinę terapiją Ten gali gauti ir daugiau gerų dalykų, bet apie juos - kitą kartą.

Prisirišimo stilius – tai, kaip jaučiamės pasaulyje tarp žmonių. Jis lemia tai, kokius draugus, partnerius pasirenkame, kaip sekasi išlaikyti draugystes, ką darome konfliktų metu.

Kuo saugesnis prisirišimo stilius, tuo paprasčiau išbūti konfliktuose. Kai jautiesi saugiai, gali išsakyti pyktį, gali mažiau gintis ir labiau išgirsti kitą. Gali prisileisti žmogų arčiau, nes galvoje rečiau sukasi paliktumo scenarijai.

Gali garsiau pasakyti savo nuomonę darbe, drąsiau brėžti ribas ir dirbti mažiau viršvalandžių jei pirma mintis galvoje nėra apie tai, kad tave atleis pirmai progai pasitaikius.

Gali išeiti iš santykių, kuriuose nesi vartinama(s) – įskaitant ir romantinius, ir darbinius – nes žinai, ką reiškia kitokie santykiai, kaip juose būti ir kad tai nėra tik svajonė.

Nesaugus prisirišimas gali atrodyti ir jaustis įvairiai.

Nerimastingas žmogus gali santykiuose gali jaustis tarsi nuolat įsikniaubęs į kitą žmogų. Norėtų paleisti ir atpalaiduoti gniaužtus, bet giliai viduje sėdi jausmas, kad iškart išslįs ir paliks. Bet koks atitolimas, įskaitant ir tą, kuris kyla kai susipyksti ar natūraliai įsigyvenus buityje – įrodymas, kad nemyli, kad jau išeina.

Vengiantis žmogus turės šimtą priežasčių išeiti iš namų, padirbėti viršvalandžius ar tiesiog pradingti, kai apims nerimas. Ir nors elgiasi skirtingai, ir atrodo kitaip (vienam emocijos veržiasi per kraštus, o kito nei antakis nesutrūkčioja) – abu bijo to paties. Netekties skausmo.