Jei prieš Kalėdas jautiesi kaip Grinčas

Čia vienas mano mėgstamiausių filmų apie traumines patirtis, kurias apčiuopti sunkiau. Viena jų - apleistumas.

Grinčas gyvena aukščiausiame kalne, nuo kurio gali visus saugiai stebėti iš toli, visaip kaip įmanydamas aplinkinius gąsdina ir baido, šaiposi ir bandymų prieiti prie jo ir netiki, kad jis kam nors iš tiesų gali rūpėti.

Bet jam viskas gerai. Jis turi stogą virš galvos, rankas, kojas, sveikatą, savo vienintelį draugą Maksą. Maksą jis, žinoma, išnaudoja, nes mylėti yra nesąmonė.

Kartą metuose Grinčui sugenda nuotaika. Kažkodėl Kalėdų jis labai nemėgsta, kažkodėl jos jam atneša kažkokį neaiškų liūdesį. Paprastai jis stengiasi išvengti jų, nes nenori susitikti su tais nemaloniais, neaiškiais jausmais.

Iki kol išorė pradeda taip smarkiai baksnoti į paširdžius, kad Grinčą tiesiog vidury miesto aikštės ištinka panikos ataka ir užpila trauminiai atsiminimai.

Šventinis laikotarpis daug kam sunkus panašiai kaip ir Grinčui. Nes kai aplinkui žiba džiaugsmas, šeima, artumas ir neretam žmogui jie primena, kad jie patyrė kai ką labai priešingo:

• kad kalėdų senelis ateina ne pas visus,

• kad kai kuriose šeimose labai nesaugu ir vietoje jaukumo ir šilumos gauni diržo ar dar ko baisesnio,

• kad vietoje artumo gauni tik dar daugiau vienatvės, gal net izoliacijos - nes kam papasakosi apie tokius baisius dalykus?
  

Taip, mes visi užaugame ir susitvarkome savo gyvenimą kaip galime. Tačiau patirtys, kurios vaikui per sunkios ne veltui vadinamos trauminėmis - jos lieka ir patyliukais vaikšto iš paskos. Dėl jų mes užsidarome, vengiame, per daug stengiamės nė nenutuokdami, kaip dažnai priimant sprendimus ir kuriant naujus santykius už vairo atsisėda pačios skausmingiausios pamokos.

Šitą filmą taip mėgstu dar ir dėl to, kad jis įkvepia vilties - su pagalba net ir Grinčo širdis paaugo tris kartus! Ir taip, kai vėl pradedi jausti, pripažįsti sau, kad rūpi būti priimtam ir svarbiam, kartu ateina ir baimė, pažeidžiamumas. Bet tik tada ateina ir galimybė patirti tikrą artumą, kurio kažkada labai trūko ir išsilaisvinti iš traumos pančių.

Žiūrėdama vis pagalvoju, kuris aš personažas psichoterapijoje, kai pas mane ateina Grinčas? Gal ta maža mergaitė? Ne, aš tik tas pasakotojas, kuris garsiai papasakoja, ką mato, padeda pamatyti save iš šono. O tas viską keičiantis vaikas iš tiesų gyvena pas kiekvieną Grinčą viduje.